Apkepti ryžiai su žirneliais (mutter pulao) ir Vishu - Keralos naujieji metai

Vakar (balandžio 15 d.) buvo astrologiniai Keralos naujieji metai - Vishu. Taip pat tai yra lygiadienis bei pirmojo indiško zodiako ženklo pirmoji diena. Sanskrito kalboje Vishu reiškia "lygus". Tiesa, kalendoriniai Keralos naujieji metai buna rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais, kai taip pat yra derliaus nuėmimo laikotarpis. Bet šį kartą apie Vishu. Šiais laikais mano vyro šeimoje Vishu šventė yra supaprastinta. Svarbiausias ritualas yra Vishukkani, kas reiškia "tai ką pirmą pamatai Vishu dieną". Iš vakaro yra paruošiamas puja (maldos) kambarys ar kampelis: aplink bronzinę alyvos lempą (mūsiškė yra su Saraswati, išminties ir menų deivės, atvaizdu) yra sudedami daiktai, kurie yra laikomi sėkmę nešančiais, kaip kad ryžiai, kokoso riešutas, nauja drobelė, švento rašto knyga, gėlės, įvairūs vaisiai, t.t. Kitą rytą visi šeimos nariai atsikelia vos tekant saulei ir užmerktomis akimis eina i puja kambarį, kad pirmas metuose išvystas reginys būtų Vishukkani. O jei niekaip dėl kokių nors tai aplinkybių negali atlikti Vishukkani ritualo, tada užmerktomis akimis reikia eiti prie veidrodžio, kad pirmas pamatytas reginys būtų savo paties atvaizdas. Nesgi hinduistai tiki, kad dievas yra ir kiekviename iš mūsų.

Šią dieną šeimos vyresnysis dovanoja pinigų visiems jaunesniems šeimos nariams, taip linkima sėkmingų ir turtingų metų. O priimant dovaną, reikia klauptis ant žemės ir paliesti vyresniojo kojas - taip gaunamas palaiminimas. Na ir žinoma viskas yra apvainikuojama šeimos susibūrimu ir gausia Keralos maisto puota, kurią sudaro labai paprasti, bet be galo gardūs vegetariški valgiai. Žinoma neapsieinama be daržovių aviyal, dal'o su kokosu, sambar, papad, bananų traškučių, kokosinių ryžių, įvairiausių keptų daržovių/pupų su kokosu ir pan. Dievinu šį maistą tiek, kad tetos net spėlioja ar nebūsiu praeitame gyvenime Keraloje gyvenusi :o) Bet aš sakau, kad tai tiesiog nuostabus maistas, dėl kurio negalima neiti iš proto.

O šį kartą taip vadinamas žirnelių pulao. Kai tai bendro turi su Kerala ar apskritai pietine Indija? Ogi tai, kad tik tai tame krašte apkepti virti ryžiai yra vadinami pulao. Tad šis patiekalas labai tiks išradingesniam ryžių likučių sudorojimui. O jei ryžius virsite būtent šitam patiekalui, yra patartina leisti ryžiams atvėsti prieš juos apkepant, nes tada jie išliks puresni ir mažiau susitrins. Bet kokiu atveju, kepant šiuos ryžius maišykite labai atsargiai su medine lopetėle stengdamiesi nesutraiškyti nei ryžių, nei žirnelių.

Mutter pulao:

~2 puodelių virtų birių Basmati ryžių, atvėsintų
saujelės anakardžių riešutų, pasmulkintų
~puodelio žirnelių, šviežių arba šaldytų
mažo svogūno, pasmulkinto
2-3 česnako skiltelės, susmulkintos
mažas gabalėlis imbiero šaknies, susmulkintos

1-2 gvazdikėlių
2-3 kardamono ankščių
~2 cm cinamono lazdelės, perlaužtos į kelias dalis
1 a.š. kumino sėklų

keleto stiebelių šviežios kalendros, susmulkintos (nebūtina)
druskos pagal skonį
aliejaus/sviesto kepimui



1. Puode įkaitiname aliejaus/sviesto ir pirmiausia apkepiname česnaką ir imbierą. Karts nuo karto pamaišome ir kepame porą minučių, tačiau neleidžiame paruduoti.

2. Sudedame visus prieskonius ir pakepame vos minutėlę, kol atsiskleis aromatai.

3. Toliau sudedame svogūnus ir kepame, kol jie suminkštės ir taps permatomi.

4. Suberiame anakardžių riešutus bei žirnelius. Kepame keletą minučių, kol žirneliai šiek tiek suminkštės.

5. Suberiame ryžius bei pasūdome pagal skonį. Atsargiai išmaišome ir kepame, kol ryžiai sušils. Galiausiai pabarstome kalendra.

Skanaus!

Keptos bulvės su žirneliais (Aloo mutter) ir dabba/tiffin - pietūs ofise

Ką ofisuose pietums valgo indai? Daugelis užsisako taip vadinamus dabba arba tiffin pietus. Pažodžiui dabba reiškia dėžutė, tad kitaip tariant "pietūs dėžutėje". Tiffin - senamadiškas žodis reiškiantis "lengvi pietūs/popiečio užkandėlė", bet Indijoje taip pat paprastai reiškia tą kelių aukštų metalinę/aliumininę dėžutę, kurioje yra atnešami pietūs. Kas tuos pietus organizuoja? Neretai tiesiog namų šeimininkės pasamdžiusios keletą virėjų bei išnešiotųjų (dabbawala). Už labai prieinamą kainą kasdien tuo pačiu metu jums bus pristatyta dabba, kurios viename aukšte bus koks nors daržovių patiekalas, kitame -dal'as (lęšiai) arba vienokios ar kitokios pupos, trečiajame - chapati (indiška duonelė) ir paskutiniame - ryžiai. Galima užsisakyti ir nevegetariškus pietus, bet saugumo sumetimais daugelis pasirenka vegetarinį variantą. Tiesa, dar kats nuo karto galite rasti kokį skanėstą-siurprizą, ypatingai švenčių laikotarpiu. Maistas bus šviežias, ką tik pagamintas, dar šiltas ir paprastai skanus. Tos pačios dienos vakare tas pats dabbawala ateis surinki tuščių dėžučių. Pasirodo, kad toks servisas buvo sugalvotas Indijoje dirbusių kolonistų britų, kurie nenorėdami valgyti vietinės virtuvės maisto, užsisakydavo jų pačių namuose pagamintų pietų pristatymą į ofisus (šis faktas nėra patikrintas).

Esu ir aš išbandžiusi tokius pietus, tačiau iškilo pora problemėlių. Visų pirma, maisto man buvo žiauriai per daug, ypač ryžių ir chapati, kuriais matomai reikia užsikimšti skrandį, kad jis iki vakaro negurgztų :o) Išmesti sąžinė neleidžia, o nuo tokio kiekio ir nuo gausiai vartojamų riebalų gaminime, greitai plečiasi liemens apimtys... O riebalų negailima, kaip sviesto kokiam prancūziškame restorane, bent jau kaip aš įsivaizduoju :o) Tad teko mums atsisakyti šio varianto ir stengiames kasdien neštis pačių pasigamintus pietus. O kodėl daugelis indų to nedaro? O todėl, kad daugelis jų yra tokie palepę, kad pašildyto vakarykščio maisto nevalgo. Na žinoma, kad ką tik pagamintas maistas visada yra skaniau, bet ne visada yra tam sąlygos. Kaip žinia dar iki mūsų kartos Indijos didmiesčiuose (ir tik ateityje kaimuose) dribanti moteris buvo retas reiškinys. Anksti kėlusios namų šeimininkės pagamindavo šviežius pietus vyrui ir vaikams. Todėl dar ir šiais laikais taip užaugusiai kartai vakarykštis maistas yra kategoriškas "no-no".

Tai va, gaminam nemažai ir tame tarpe paprastų, bet gardžių valgių, tik laiko rašymui vis pritrūksta. Vienas tokių basic, tačiau mėgstamų patiekalų yra aloo mutter (bulvės su žirneliais). Gana švelnus, vėlgi daug prieskonių nereikalaujantis receptas su vos jaučiamu saldumu nuo žirnelių ir atsveriančia rūgštele nuo natūralaus jogurto. Žirneliais tiks ir šaldyti, kai nėra šviežių.


Aloo mutter:

4 vidutinių virtų bulvių, supjaustytų kubeliais
2 saujų žirnelių
2-3 pomidorų

1/2 a.š. maltos ciberžolės
1/2-1 a.š. maltų raudonųjų aitriųjų pipirų
1 a.š. maltos garam masalos

3-4 v.š. natūralaus jogurto
druskos pagal skonį
ghee/aliejaus kepimui



1. Puode užviriname vandens, įpjaunama pomidorų odelę ir sumetame pomidorus į verdantį vandenį. Po minutėlės išgraibome ir paliekame atvėsti. Pomidorams atvėsus, nulupame odelę ir supjaustome kubeliais.

2. Tuo tarpu, įkaitiname šiek tiek ghee/aliejaus gilioje keptuvėje/puode ir ant vidutinės liepsnos apkepiname supjaustytas virtas bulves kol jos švelniai apskrus. Atidedame bulves į šalį.

3. Įkaitiname likusią dalį ghee/aliejaus ir suberiame maltus cibežolę, raudonuosius aitriuosius pipirus bei garam masalą. Išmaišome ir sudedame pomidorus. Leidžiame pakepti, kol pomidorai suminkštės ir išsiskirs jų sultys. Suberiame žirnelius ir dar pakepame porą minučių, kol žirneliai suminkštės.

4. Jogurtą švelniai paplakame ir įmaišome į pomidorus su žirneliais. Sudedame keptas bulvės, įberiame druskos pagal skonį, atsargiai išmaišome, kad bulvės pilnai pasidengtų padažu ir po poros minučių nukaičiame puodą. Patiekiame šiltą.

Skanaus!

P.S.: Vietoj jogurto galima įpilti maždaug 1/4 puodelio pieno beveik pačioje gaminimo pabaigoje. Gausis kremiškesnis ir šiek tiek saldesnis padažas.

Ryžiai su šafranu - Vakarienė Bengalijos tema

Kaip šiaurinėje Indijoje nepasisotinama be įvairių duonelių, rytinėje ir pietinėje jos dalyse neapsieinama be ryžių. Jei teko paviešėti Indijoje, turėjot pastebėti, kad valgant yra mėgstama vienu metu į lėkštę prisikrauti po truputį, bet daugybę įvairiausių patiekalų. Dėl to "po truputį" neapsigaukite, nes tradiciškai einama bent vieną kartą pakartoti, na o jei norite labai pamaloninti šeimininkę, grįžkite prie vaišių stalo ir trečiąjį kartą. Geros vaišės skaitosi, kai bus bent keletas daržovių/pupų/lęšių patiekalų, ryžiai bei duonelė, bent du pasirinkimai iš vištienos, avienos ar žuvies, ir labai gerai jei vienas jų yra su daug padažo, o kitas sausai pakeptas. Dar nepamirškime jogurto ir ko nors traškaus (pvz. aliejuje gruzdintu "paapad"), o pabaigai - kas nors saldaus. Į smulkmenas kol kas nesigilinsim, nes žinoma yra skirtumų tarp valstijų ir progų, bet apibendrinant taip atrodytų tipiškos vaišės.

O Vakarų Bengalijoje, kuri yra šios savaitės tema, viskas yra kitaip. Tai viena iš keleto valstijų, kur yra mėgstama valgyti po vieną patiekalą, žinoma, su ryžiais. Būtų gana artima mums, tik jei ne viena smulkmenėlė - tų patiekalų gali būti žiauriai daug =) Šiuolaikinės kartos neaplenkė globalizacijos įtaka, bet tradicinės vaišės atrodytų maždaug taip: maistas yra patiekiamas sėdint ant grindų, ant kurių kiekvienam yra patiestas atskiras kilimukas sėdėjimui, o prieš jį padėta didelė metalinė lėkštė, aplink kurią sudėta daug mažų indelių su skirtingais valgiais. Skirtingi patiekalai nėra kraunami į lėkštę vienu metu, o valgomi paeiliui ir valgoma yra rankomis. Ryžiai yra labai svarbi valgio dalis ir yra pastoviai dalinami. Pradžioje yra atskiriama maža dalis ryžių, kurie sumaišomi su šiek tiek ghee, laimo sulčių bei druskos ir suvalgomi. Toliau yra valgoma kas nors kartaus (pvz, karela (hindi), bitter gourd (angl.), turbūt būtų koks kartusis moliūgas/agurotis lietuviškai...) Tada valgomi ryžiai su dal'u (lęšių troškiniu) bei keptomis daržovėmis (baklažanais, bulvėmis, moliūgu ir t.t.). Toliau pereinama prie kokio nors daržovių troškinio, po kurio seka žuvis. Jei valgoma poros rūšių žuvis, pirmiau patiekiama lengvesnė žuvis, o po jos - riebesnė. Žinoma, visa tai valgoma su ryžiais. Toliau seka mėsiškas patiekalas ir galiausiai įvairūs chutney bei marinuotos daržovės. Štai tokia puota yra pabaigiama saldumynais: ryžiais saldžiame piene arba saldžiu jogurtu, sandesh ir pan. Neblogai?

Dabar akivaizdu, kodėl rašiau, kad mūsų vakarienė buvo laaaaabai kukli, bet bent ryžių prie žuvies troškinio ir keptų baklažanų išvirėm =) Gana paprastučiai, bet labai tiko prie žuvies troškinio, kurio nepagailėdami pylėm ant jų. Žirneliai pridavė šviežumo, o kepti svogūnai - šiek tiek saldumo.

Ryžiai su šafranu:

2 puodelių virtų ryžių
1 vidutinio mėlynojo svogūno, susmulkinto
1 puodelio šviežių/šaldytų žirnelių
mažo žiupsnelio šafrano, išmirkyto šaukšte šilto pieno
druskos pagal skonį
ghee/aliejaus kepimui

1. Įkaitiname šiek tiek ghee arba aliejaus gilioje keptuvėje/wok ir apkepiname svogūnus, kol jie taps permatomi ir suminkštės. Svarbu svogūnų nesudeginti. Jei pradėtų ruduoti, primažinkite liepsną. Tai truks apie 5-8 minutes.

2. Tada suberiame virtus ryžius ir kepame pamaišydami dar geras 5 minutes. Jei ryžiai pradėtų svilti prie dugno, galite įdėti dar šiek tiek ghee.

3. Suberiame žirnelius ir kepame apie 7 minutes vis pamaišydami, tačiau pasistengdami nesutrinti žirnelių.

4. Galiausiai, supilame šafraną su pienu, pasūdome pagal skonį ir gerai išmaišome.

Skanaus!

Žuvies troškinys su garstyčiomis - Vakarienė Bengalijos tema

Prieš kelias dienas sužinojau, kad Lietuvoje jau sulaukėte pirmosios tikro rudens dienos. O šiandien ir čia labai rudenį primenantis besibaigiantis musonas su aklinai apsiniaukusiu pilku dangumi, protarpiais stipriau ir vėl vos vos lynojančiu lietučiu. Ant šlapio šaligatvio nukritę keli geltoni lapeliai padeda susikurti rudens iliuziją... Tokią dieną taip gera patogiai susirangyti jaukiausiame namų kampelyje ir skaityti storą knygą amžinai šąlančias kojas pakišus po dekučiu. Taip pat labai gera tokią dieną kartu gaminti, niekur neskubant, gurkšnojant vyną ir juokaujant, išsirinkus seniai nusižiūrėtus receptus. Mes praeitą savaitgalį sudalyvavę didžiausioje metuose Bengalijos šventėje - Durga Puja - ir pavaišinti tikrais Begalijos patiekalais, visą savaitę troškome dar pasimėgauti tuo unikaliu skoniu. Šiandien gaminam autentišką, tiesa, Bengalijos standartais labai jau kulią, vakarienę.

Bengalijos virtuvėje yra naudojama daug žuvies, tačiau daugiausia tai yra įvairios upinės žuvys. Taip pat yra be galo daug naudojamos garstyčios, pradedant nuo garstyčių aliejaus iki garstyčių padažų. Nenusiminkite, jei neturite garstyčių aliejaus, puikiai tiks ir paprastas aliejus. Teta prisipažino, kad ji pati retai jį benaudojanti, panašiai kaip kokoso aliejus vis rečiau yra naudojamas Keralos virtuvėje. Taigi ir pradedam nuo upinės žuvies ir garstyčių. Patiekalas vadinasi "Maacher Sorse Jhol". Tai labai greitai pagaminamas ir daug prieskonių nereikalaujantis troškinys. Kitose Indijos valstijose šis troškinys dažnai yra patiekiamas su labiau sutirštintu padažu, į kurį dedama svogūnų, imbiero ir dar visą ko. O bengalių namuose jis yra patiekiamas būtent toks, kaip šiame recepte, su gana skystu padažu ir aiškiu, tačiau subtiliu garstyčių skoniu. Mes naudojome Bengalijos žuvį, kuri vadinasi bekti, bet tiks bet kuri upinė žuvis. Gaminom vidutiniškai aitriai, bet čili pipirų kiekį, kaip visada, galima pareguliuoti pagal savo skonį.

Žuvies troškinys su garstyčiomis:

~500 g upinės žuvies filė, supjaustytos mažais gabalėliais
6 v.š. garstyčių sėklų
1/2 a.š. maltos ciberžolės
1/2 a.š. maltų raudonųjų čili pipirų
3 žaliųjų čili pipirų, perpjautų išilgai ir išimtomis sėklytėmis
druskos pagal skonį
aliejaus kepimui

1. Žuvies gabalėlius sumaišykite su malta ciberžole, raudonaisiais čili pipirais bei druska ir leiskite pasimarinuoti, kol paruošite garstyčių padažą.

2. Maisto trintuvėje/blenderyje iki vientisos tyrelės sumalkite 6 šaukštus garstyčių sėklų su 12 šaukštų vandens. Jei reikės, bemalant įpilkite dar šiek tiek vandens.

3. Garstyčias sumaišykite su 3 puodeliais vandens ir kol kas atidėkite į šalį.

4. Gilioje keptuvėje arba puode įkaitinkite šiek tiek aliejaus ir ant labai karštos liepsnos apkepinkite žuvies gabalėlius maišant, kad vienodai apkeptų iš visų pusių. Tai truks vos 3-5 minutes.

5. Perkošiant per sietelį, supilkite vandenį su garstyčiomis, sudėkite žaliuosius čili pipirus ir jei reikia, įberkite druskos. Palaukite kol užvirs, primažinkite liepsną ir virkite apie 15 minučių.

Patiekti su ryžiais.

Skanaus!

Indiška arbata - "Masala chai"

Nors Indijoje arbatos yra išgeriama be galo daug ir kasdien, gyvendami Mumbajuje mes ją labiausiai vertiname per lietingąjį sezoną - musoną. Iki musono mums dar likęs geras mėnesiukas, o tai reiškia, kad dabar yra pats karščiausias metų laikas! Dėl tos priežasties taip ilgai ir užtruko man išvirti šios senai pažadėtos aromatingos su sušildančiu prieskonių mišiniu indiškos arbatos. Nors pakankamai sušilau dar ją bevirdama, vos paragavus supratau, kaip aš buvau jos išsiilgusi - aaaach palaima!

Arbata Indijoje yra geriama labai karšta ir su daug pieno, kuris yra verdamas kartu su arbata. Priešingai nei kokiame Starbucks'e, užsisakę chai vietinėje užeigėlėje gausite mažą puodelį, tačiau labai stiprios ir saldžios arbatos. Beje, įprasta (regular) arbata yra su pienu ir cukrumi, todėl norint pagal save pasisaldinti arba nesaldintos reikėtų pabrėžti, kad norite be cukraus. Tačiau pageidavimas be pieno ne visada gali būti išpildomas.

Aš mėgstu aštriau ir stipriau, tad pasireguliuokite prieskonių kiekius pagal savo skonį. Taip pat, aš pilu mažiau pieno nei Indai. Jei nemėgstate pieno, šią arbatą galima pasigaminti ir be jo. Tokią ją geria MB. Aš dariau "iš akies", bet apytiksliai maždaug taip:


Masalai reikės

~3 cm cinamono lazdelės (arba malto cinamono)
14-16 juodųjų pipirų grūdelių
4 žaliojo kardamono ankščių (kas ir kaip? spausti čia)
~1/4 a.š. tarkuoto muskato

Tiesiog visus prieskonius sutriname su prieskonių trintuve. Labai smulkiai iki miltelių trinti nereikia. Aš tiek prieskonių suvartoju 2 dideliems puodeliams arbatos. Galima iš anksto pasigaminti daugiau masalos pagal proporcijas ir laikyti sandariame indelyje. Cinamono lazdeles galima pakeisti maltu cinamonu, bet tada dėkite jo mažiau.

Arbatai reikės (1 puodeliui)

~1/4 puodelio pieno
~1,5 a.š. juodųjų arbatžolių
~1 nubraukto a.š. masalos (t.y pasiruošto prieskonių mišinio)
cukraus pagal skonį

Verdam:

Puode užviriname vandenį ir sudedame arbatžoles, masalą, cukrų bei supilame pieną. Palaukiame kol vėl užvirs, paverdame apie dvi minutes, nuimame nuo ugnies ir leidžiame dar minutėlę pastovėti. Kai kurie mėgsta ilgiau virti, bet man skaniau, kai pienas nėra ilgai verdamas. Perkošiame per sietelį ir patiekiame garuojančiai karštą.



O su kuo geriama indiška arbata? Su sausainiais ir saldumynais? Ir aš taip galvojau, kai pirmą kartą buvau pavaišinta arbata indų šeimoje. Daugiau iš nuostabos, nei dėl užkandžių skonio, nelikau sužavėta tokiu neįprastu deriniu tą kartą. Na iš išvaizdos atrodė, kaip kokie paprasti mažiau ar daugia saldūs riestainėliai, o pasirodė, kad jie yra sūrūs ir labai traškūs bei kieti. Taip, su masala chai yra mėgstama užkandžiauti sūriais ar netgi aštriais skanėstais. Gal ir nenuostabu, juk pati arbata kartais gali būti tokia saldi, kad atrodo net dantukai pradės lydytis, o prie myta (saldaus hindi klb.) norisi ko nors namkyn (sūraus hindi klb.) ir atvirkščiai.


Vienas mėgstamų skanėstų vadinasi Murruku/Chakri/Chakli, priklausomai nuo to, kurioje Indijos dalyje randiesi. Tai tie patys sūrūs traškučiai, kurie nepaliko labai gero įspūdžio paragavus pirmąjį kartą, tačiau dabar būna sunku atsilaikyti ir nepabaigti viso maišelio per vieną kartą... Jie yra paprastai gaminami iš juodųjų lęšių ir ryžių miltų bei šiek tiek druskos, dažniausiai pagardinami kuminais, kmynais, ar čili pipirais.

Apkeptos vištienos troškinys su kokoso pienu

Mano vyro šeima yra kilusi iš Keralos valstijos. Tai nepaprasto grožio ir visada žaliuojanti pietinė valstija vakarinėje Indijos pakrantėje. Jos krantus skalauja Arabijos jūra ir, dėl dviejų kasmetinių musono sezonų, didžiąją dalį jos ploto dengia tankios kokoso palmių plantacijos. Dėl to visos kokoso riešuto dalys tradiciškai buvo naudojamos ne tik maisto ruošime, bet ir buityje. Pavyzdžiui, paviršutinis sluoksnis naudojamas matracams kimšti bei virvėms vyti, iš kiauto budavo gaminami vienkartiniai šaukštai, bliūdeliai maisto patiekimui bei dantų šveitikliai, o iš lapų – liežuvio valymo šepetėliai. Taip pat šioje valstijoje yra auginami įvairiausi prieskoniai: kardamonas, gvazdikėliai, pipirai, vanilė, cinamonas, žvaigždinis anyžius ir t.t.

Aš kiekvieną savaitę laukiu sekmadienio, nes sekmadieniais mes tradiciškai važiuojame valgyti pietų pas mano vyro močiutę, kuri yra puiki kulinarė. Nors ji galėtų pagaminti patiekalą iš bet kurio pasaulio krašto, ji mus lepina Keralos virtuvės vaišėmis, nes gyvenant Maharaštoje mums šių patiekalų tenka retai ragauti. Tai daugiau nei pietūs - skoniai ir kvapai mus tarsi perkelia iš šito triukšmingo ir dulkino didmiesčio į egzotišką ir ramią Keralą. Todėl nenuostabu, kad nusprendžiau pradėti savo blog‘ą būtent nuo šios virtuvės valgių norėdama pasidalinti gardžiomis jos paslaptimis.


Šios dienos patiekalas yra apkeptos vištienos troškinys su kokoso pienu (thengapal chertha varutha kozhi kari (malajalių klb.)) iš receptų knygos „Essential Kerala Cookbook“ (aut. Vijayan Kannampilly). Tai yra Keralos musulmoniškos bendruomenės patiekalas. Jam reikės:

500 g vištienos
2 vidutinio dydžio svogūnų
2 vidutinio dydžio bulvių
1 puodelio kokoso pieno
1-2 šaukštelių druskos
3-6 aštriųjų žaliųjų pipirų (čilių) – pagal skonį
sauja kvapiosios murėjos ("curry") lapelių (galima praleisti, jei neturite) (kas ir kaip? spausti čia)

Marinatui reikės:

8 laiškinių svogūnų
6 česnako skiltelių
3 gvazdikėlių
2 cinamono lazdelių (8 cm) – galima pakeisti maltu cinamonu
20 pipirų
2 šaukštelių aguonų
1 šaukštelio maltų kalendros sėklų
1 šaukštelio maltos ciberžolės
½-1 šaukštelio maltų raudonųjų čili arba džiovintų raudonųjų čilių – pagal skonį

1. Supjaustome vištieną vidutinio dydžio gabaliukais (5-10 cm).

2. Į maisto smulkintuvą dedame: pasmulkintus laiškinius svogūnus, česnako skilteles, aguonas, kalendrą, ciberžolę ir čili (čili galima praleisti, jei nenorima, kad būtų l. aštru), sutrintus gvazdikėlius, pipirus ir cinamoną, bei ¼ stiklinės vandens.

3. Visą tai susmulkiname iki vientisos žalios masės, kuri labai gaiviai kvepia nuo šviežių laiškinių svogūnų.

4. Šią masę įtriname į vištieną ir pamarinuojame apie pusvalandį.

5. Tuo metu supjaustome svogūnus ir bulves plonomis juostelėmis.

6. Įkaitiname porą šaukštelių aliejaus ir pradedame kepinti bulves. Kai bulvės pradeda minkštėti, įdedame svogūnus ir kepiname maišant kol bulvės taps minkštos, o svogūnai - permatomi.

7. Kitame puode užviriname kokoso pieną praskiestą ½-1 stikline vandens (jei kokoso pienas yra labai skystas, galima naudoti jo dvi stiklines ir neskiesti vandeniu). Pagardiname 1-2 šaukšteliais druskos (pagal skonį) ir sudedame vištienos gabaliukus su visu marinatu. Šiuo metu išsiskiria švelnus česnako aromatas! Paverdame apie 10 minučių ant silpnos ugnies.

8. Tada įdedame 3-6 nesmulkitus, o tiktai išilgai įpjautus žaliuosius čili pipirus (kiekis priklausys pagal skonį ir pipirų aštrumą), bei kvapiosios murėjos lapelius. Kvapiosios murėjos leplių yra sunku įsigyti ne Indijoje, tačiau patiekalas bus skanus ir be jų! Paverdame ant stipresnės ugnies, kol padažas sutirštės.

9. Keptuvėje įkaitiname apie 2-3 šaukštelius aliejaus (tradiciškai yra naudojamas išgrynintas sviestas – ghee) ir sudedame iš padažo išimtus vištienos gabaliukus. Juos gerai apkepiname ant stiprios ugnies, kad odelė apskrustu.

10. Sudedame į kepinamą vištieną bulves ir svogūnus bei padažą, gerai išmaišome, pagardiname šviežia smulkinta kalendra ir galime patiekti ant stalo.


11. Valgome su ryžiais arba duona.

Man iki šiol nebuvo tekę valgyti žalio kario, kurio pagrindas butu ne kalendra, o laiškiniai svogūnai. Troškinys buvo labai įdomus, o svogūnų skonį sušvelnina kokoso pienas. Iš ties gardu!

Nebijokite pagaminti daugiau, nes kitą dieną šis troškinys buvo dar skanesnis.